"Tik nepamirškime, kad iškart netapau Europos ar pasaulio čempionu. Gavau nemažai karčios patirties. Dažnai pralaimėdavau. Pirmą kartą Europos čempionate dalyvavau, kai man buvo penkiolika. Išėjau ant tatamio, o prieš mane atsistojo atletas iš Gruzijos su plaukuota krūtine... Penkiolikos metų vaikas? Aš buvau tikras vaikas, o ten išeidavo jau vyrai, didžiausiais raumenimis. Nieko nesuprasdavau. Pralaimėdavau „į vienus vartus“. Armėnai, gruzinai, mongolai – visada atrodydavo kaip subrendę vyrai. O mes, vaikai, stovėdavome ir skėsčiodavoem rankomis. Taip ir sėmiausi patirties. Tik būdamas aštuoniolikos supratau, ko man reikia gyvenime – atsirado rytinės treniruotės, dirbdavau sporto salėje ir vakarais, savaitgaliais treniruotės tapo ilgesnės. Prireikė trijų metų, po kurių laimėjau pasaulio pankrationo čempiono titulą. Tais pačiais metais tapau ir pasaulio kovinio sambo čempionu."