"Treneris, pasiryžęs pastatyti mane ant kojų, turėjo nemažai vargo – mat pradėjau riesti nosį... Tikriausiai nuo to, kad gavau TSRS rinktinėje pažaisti, truputį susisuko galvelė: ėmiau lengvabūdiškai elgtis, nepripažinti jokių draudimų, maniau man jūra iki kelių... Kelis sykius pažeidžiau režimą. Laimė, kad griežtais, įtikinančiais žodžiais S. Butautas laiku sugebėjo išaiškinti, kad kol kas esu ne krepšinio genijus, o paprasčiausia plevėsa.
„Nemokėsi būti sportininku – nežaisi rinktinėje.“
„Barstai saujom į visas puse tai, ką kantriai reikia rinkti po kruopelytę...“"