"Mes jau nebeturėjome to senojo Š. Marčiulionio (1996 m. Atalantos olimpinėse žaidynėse). Buvo likę tik pusę to, kuris žaidė 1995-tųjų Europos čempionate. Jis buvo po kelio sąnario operacijos. Galėtų ir dabartiniai krepšininkai pasimokyti iš jo, paimti iš jo pavyzdį. Jo kelyje kaupdavosi skystis ir Šarūnas nebegalėdavo ištiesti kojos. Tada gydytojas tą skystį ištraukdavo ir jis vėl galėdavo kokias dvi dienas treniruotis. Taip ir eidavo: dvi dienas treniruojasi, trečią negali. Jeigu Š. Marčiulionis būtų buvęs toks, kaip Atėnuose, kur buvo pripažintas geriausiu turnyro žaidėju, mes būtume turėję visai kitą rezultatą.
Š. Marčiulionį tos žaidynės nužudė. Jis neišsigydė, o juk turėjo praleisti, gydytis. Kaip dabar skaitau, kad mūsų krepšininkai žaidžia už klubus ir gauna juose dideles sumas pinigų, tada sako: „Mano kūnas pavargęs, man reikia pailsėti...“ Jo kūnas – pavargęs! Profesionalas..."