"Ne, man niekada nebuvo baisu, kad esu kitokia. Manau, kad viskas tokiais atvejais priklauso nuo to, kaip esi auginamas. Esu viena iš trynukų ir jaučiuosi labai dėkinga tėvams, kurie manęs niekada neišskyrė – aš dariau viską, ką darė mano brolis ir sesė. Buvau labai aktyvi. Jei darydavo brolis, privalėjau daryti ir aš. Tokia jau aš visada buvau. Ir manęs tėvai niekada nestabdė.
Kai atvažiavau gyventi į Airiją pamačiau, kad visos mokyklos yra integruotos – tu nesi kitoks, esu su visais kartu. Atrodė, kad čia žmonės net užmiršo, kad esu silpnaregė.
Ir, žinote, tas atskyrimo nuo kitų nebuvimas suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi."