"Jeigu būčiau nuo gimimo su kokia nors negalia, tai būtų vienaip. O aš visą gyvenimą gyvenau normalų gyvenimą, todėl vis tiek dėl to kompleksuoju. Kai mane paguldė protezavimui, puikiai prisimenu momentą, kai su neįgaliojo vežimėliu važiavau į kineziterapijos salę. Koridoriuje visų žmonių žvilgsniai buvo nukreipti į mane. Kad susitaikytum su tais žvilgsniais, turi labai daug su savimi dirbti. Dabar, kai esu su protezais, aš beveik nesiskiriu nuo kitų žmonių, ir daugelis net nepastebi, kad ne savo kojomis vaikštau – užsienyje kai kurie žmonės vaikšto atvirais protezais ir jiems nusispjaut, bet Lietuvoje kažkoks neigiamas požiūris į negalią vis tiek yra, ir tai nėra malonu."