"Tai buvo 1937 balandžio 30. Saulėtekį, kelios valandos iki gegužės pirmosios šventės, ankstyvą rytą, kokią penktą valandą, laiptai netikėtai sugirgždėjo nuo svetimų sunkių žingsnių. Atėjo suimti tėvo. Tie areštai ankstyvą rytą dabar daugybę kartų aprašyti literatūroje, suvaidinti kine, teatro scenoje. Bet patikėkite, pačiai tai išgyventi labai baisu. Nepažįstami šiurkštūs žmonės. Krata. Visi namai aukštyn kojom. Raudanti, visiems kliūvanti, nėščia, susitaršiusi motina. Iš miegų prabudęs broliukas. Tėvas baltas kaip sniegas rengiasi drebančiom rankom. Jam nepatogu.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos girdžiu iš tėvo lūpų prieš tai, kai durys užsitrenks visam laikui:
- Ačiū Dievui, pagaliau išsiaiškins...
„Liaudies priešo“ dukters antspaudas nepražudė mano gyvenimo pašaukimo. Aš išvengiu tarybinių vaikų namų pragaro, kur mane norėjo paimti."