"Keturiolikos metų aš apėjau visus tuometinius Maskvos ortopedijos šviesulius. Dabar jų portretai kabo ant traumatologijos klinikos sienų. Garsusis profesorius Bomas – pas jį man patekti padėjo jo duktė Tata, kuri mokėsi paskutinėje choreografijos mokyklos klasėje, - rūpestingai apžiūrėjo kelį. Kad ir kur spaustum – skauda. Privertė atlikti žemą plijė. Aš nepajėgiau. Bomas apgailestaudamas palingavo galva ir paskelbė savo nuosprendį: „Reikia keisti profesiją, mergaite. Balerina nebūsi. Kelio ištaisyti negalima...“
Dabar tie šviesuliai Anapilyje. Iš jų liko tik rožinės legendos ir griežti portretai karboliu atsiduodančiuose koridoriuose. O aš dar šoku. Darau šuolius, išsilenkiu, sukuosi. Kelis išlaikė kaip geras. Kokia laimė, kad aš nepaklusau didžiojo pranašo, nuėjau pas žiniuonis.
Mane išgelbėjo masažistas Nikita Šumas. Šumas priimdavo mažyčiame belangiame kambarėlyje po laiptais, netoli Baltarusijos stoties. Žinoma, nelegaliai, žiniuoniai, turintys įgimtą talentą, prie medicinos nebuvo nė artyn prileidžiami, materialistiniame Stalino rojuje jie buvo tarsi už įstatymo ribų.
Artistai dievino Šumą. Matydami kulisuose galingą jo figūrą mes šokdavome drąsiau, nebūgštaudami. Nikita teatre – jei kas – ištemps."