"Gyvenimas būna neteisingas talentams. Bet poetas, kompozitorius, dalininkas išliks amžiams – žinoma, jei turi termobranduolinį užtaisą.
Šuberto „Nebaigtoji simfonija“ penkiasdešimt dvejus metus išgulėjo ant aukšto name Vienoje. Ir nieko, nesugedo. Neįveikė šedevro trūnėsiai. Piešė Van Gogas savo saulėgrąžas ir peizažus. Iš jo tyčiojosi, į akis juokėsi. Nieko. Atlaikė. Tik kaina pabrango iki milijonų. Pasikorė Marina Cvetajeva Jelabugoje. Viena vienutėlė, niekieno, visiškai niekieno nepripažinta. Bet tarsi „brangūs vynai“ sulaukė jos eilėrščiai savo meto. Raukia kaktą liūdnos Marinos veidas iš knygynų vitrinų visame pasaulyje. Priekaištauja. Kurgi jūs buvote, žmonės, kai aš kilpą ant kablio rišau?..
Balerinoms sunkiau. Praėjo amžius, baigėsi, nieko neliko. Tuštuma. Tie, kas plojo, siuntė krepšius rožių – jau kape. Nepasidalys savo susižavėjimu su baleto gerbėjais.
Itin retais atvejais, kai balerina geniali – ne mažiau, – fotografija, net pati senamadiškiausia, pasakys žinovui daug. Ir tupintis paukštis – matyti, kad paukštis..."