"Pasirodo Rostropovičius. Jis nusprendė padovanoti man dovaną, pagroti „Mirštančią gulbę“. Todėl Slava ir Maskvoje. Šiandien „Mirštanti gulbė“ nuskambės taip, kaip ją parašė Sen-Sansas. Originaliai. Jokių priedų. Violončelė ir fortepijonas. Slava labai seniai negrojo šios pjesės. Ir aš jaučiu, kad jis truputėlį jaudinasi. Susikaupęs. Pusiau ant pirštų, puse kojos aš atlieku visą numerį. Nuostabiai patogu. Kokia reikšminga tampa Sen-Sanso muzika, atliekamo didžio muzikanto stryko. Geriau ir būti negali!
Vėliau, kai teatro orkestras nutyla, aš prislopintai girdžiu pro praviras operos klasės duris, kaip Slava kartoja ir kartoja Sen-Sansą. Štai jums ir skirtumas tarp Meistro ir pameistrių. Pameistrių jau seniai ir pėdos būtų atšalusios, tik dėklas būtų sumirgėjęs. O Meistro nepatenkina ir tobulybė..."