"Vėžys buvo pirminės stadijos, bet labai agresyvus su didele tikimybe į metastazes. Pagalvojau, kad vaikas dar mažas ir nežino, kokia esu iš tiesų, todėl nutariau rašyti dienoraštį. Papasakosiu sūnui apie mamą. Taip pat tai buvo pačiai lyg psichoterapijos forma, kad neišprotėčiau, nes labai nemėgstu skųstis. Aš išsilaisvinau iš savo baimių. Aš viską rašiau labai nuoširdžiai, negalvodama apie jokį spausdinimą. Idealiausia yra rašyti, negalvojant, kam tu rašai. Mano chemoterapeutė pradėjo klausinėti, ar nevartoju antidepresantų, nes visą laiką šypsausi. Papasakojau jai apie dienoraštį ir taip išsilaisvinu nuo juodų minčių. Ji manęs paprašė talpinti dienoraščius onkologų puslapiuose, nes tai padėtų kitiems. Pasveikusi pagalvojau, kad tai yra mano skola gyvenimui. Aš gavau atgal gyvenimą, reiškia, turiu sumokėti atgal išleisdama šiuos dienoraščius dėl žmonių, kuriems padės."