"[...] pati sau sakau, kad interviu yra tarsi repeticija, nes žengdama anapilin privalėsiu atsakyti į esminius klausimus. Taigi dera jau dabar pradėti ruoštis. Juk sakoma: „Sunku pratybose, lengva mūšyje.“
Žinau, kad net patys atviriausieji stengiasi viešai neįvardinti savo meilės objektų, dangsto priešus, o ir su kitais vardais bei pavardėmis elgiasi atsargiai, lyg su valstybinės reikšmės paslaptimis.
Kartais savo pašnekovui jaučiuosi be galo dėkinga ir dar labiau – skolinga, nes gavau neįkainojamą atvirumo dovaną. Kartais beveik nepažįstamas žmogaus atsivėrimas virsta ta ypatinga akimirka, kurią galima vardyti šalia esminių gyvenimo patirčių, sielos skrydžių Himalajuose ar Anduose, katarsiškų potyrių klausantis Mahlerio, žvelgiant į Bosho „Rojų“ ar vaikštant po Kelno katedrą."