"Dabar neturiu jokios kompanijos. Absoliučiai. Liko viena vienintelė draugė, kuriai galiu moteriškai pasipasakoti. Mes susitinkam retai, pasikalbam telefonu, ji žino visas mano bėdas, o aš – jos. Bet nesame verkšlentojos, o tiesiog viena kitą palaikome. Didžioji dalis mano šauniųjų kompanijų jau guli kapuose. Ten juos ir aplankau. Pasikalbu, o prie kai kurių antkapių ir padainuoju tai, ką įsilinksminę visa gerkle traukdavome, pavyzdžiui: „Kalnuos rageliai skamba uliulijoo...“ Kartais jaučiu, kaip kapinėse mane paliečia geriausių bičiulių, pavyzdžiui, Petro Abukevičiaus, šiluma, rodos, ji kyla tiesiog iš žemės."