"[...] labai sunkiai sirgo mano sūnus. Tada tikrai buvo baisu. Reikėjo eiti ir juokinti, kalbėti nesąmones, vaidinti kvaišas, o atrodė, kad širdis krauju apsipylus, kad viduje viskas nutirpę, miršta. Rodės, nebeliko jokio pagrindo po kojomis, tik kažkas širdyje rėkė: „Kristina, laikykis!“ Nes, jeigu aš nesilaikysiu, tada – kas?
Esu pasmerkta būti prakeiktu dvaro juokdariu. Buvo laibai sunku sau įrodyti, kad tai, ką dirbu, yra tikrai prasminga ir reikalinga. Baisiausia būdavo per kokias nors šventes – tarsi apmirdavau, nieko nebejausdavau, užtat grįžus į namus užplūsdavo sąžinės priekaištai, tikrasis skausmas ir kiti baisūs dalykai. Maniau, kad akmeniu pavirsiu."