"Prieš varžybas tarpusavyje pasikalbėdavome apie kokį nors medalį. Tačiau buvo baisu, laukė nelengvas pogrupis. Pradžioje žaidėme prastai, pralaimėjome lenkėms, bet mums galbūt ir reikėjo, kad kas nors mus išmurkdytų. Sunkiausias buvo pusfinalis su rusėmis – po pirmo seto atrodė, kad jau nebeištrauksime. Tačiau mums padėjo sėkmė ir noras: tiesiog kabinomės į pergalę dantimis ir nagais. O finale jau žaidėme labai ramiai, tarsi būdamos transe. Tik po pergalingo Monikos neatremiamo padavimo viduje kažkas tarsi trūko, sprogo, kaupėsi ašaros."