"Kiekvieno žmogaus reakcija yra skirtinga. Kaip ir dauguma, kai išgirdau diagnozę (serga vėžiu), galvojau, kad dienos jau suskaičiuotos. Kažkaip norėjosi suprasti, ką daryti. Lyg prieš akis tau visi keliai užsidaro, o gyventi taip norisi. Jautiesi kaip upė, kurią užtvenkė, o atrodo, kad tavyje dar yra gyvybės. Ir gali apsispręsti nebegyventi, susmukti ir nieko nebenorėti arba matai, kad Dievas dovanoja gyvenimą. Kyla klausimas: kam tau duoti tie viršvalandžiai, kaip rašė Jurga Ivanauskaitė. Aš klausiau: Dieve, o kam tu laikytum čia mane, gal galėčiau kuo nors pasitarnauti?"