"Man imponuoja amerikietiškas menas: jei amerikiečiui norisi nupiešti kiškį kraujais pasruvusiais nasrais, jis jį ir piešia. Europoje to prisibijoma: meno rinka čia įsprausta į rėmus, o Amerikoje daug laisviau liejasi vaizduotė. Ir aš semiuosi tos laisvės: jeigu noriu tapyti hamburgerį, tai ir tapau negalvodamas, tai konceptualu ar ne. Jei tik pradedu tapyti rimtai, tuoj pagaunu save: „Mieži, Mieži, ir ko tu čia vaidini šikantį katiną?..“ Reikia būti savimi, neblefuoti. Visiems geras vis tiek nebūsi – net Džokonda ne visiems patinka."