"Tiesa, kamerinis muzikavimas tave apnuogina, daro pažeidžiamesnį, nes čia negali pasislėpti po operos personažo kauke, esi tarsi popieriaus lapas: žiūrovas mato ir jaučia kiekvieną tavo krustelėjimą, mimikos judesį, drabužio šnaresį, mato akių spindesį ar liūdesį, gal net užuodžia kvapą... Tačiau niekur kitur – tik būdamas publikos akivaizdoje vienas scenoje – tu negali patenkinti savo egoizmo. Ir nėra didesnio menininko egoisto už klasikinės muzikos vokalistą: matyt, vieni tokie gimstame ir, matyt, kiti tokie tampame, kai akademijoje mokomės dainuoti arijas. O kas yra arija? Tai tikrų tikriausias lyrinio herojaus egoizmo prasiveržimas! Taigi mes esame sielos ekshibicionistai. Ir būtent dėl tokio egocentrizmo teatre neišvengiamos intrigos."