"Abu buvome darboholikai – mums nekilo problemų dirbti sekmadieniais ar naktimis. Vaikų nesusilaukėme, nes jiems nebuvo laiko: vienas projektas vijo kitą, mūsų gyvenime visiškai nebuvo rutinos. Bet vienu metu mus užklupo asmenybės krizės. Kiekvienas įsigilinome į savąją, o šeimoje negali žiūrėti tik į save... Išėjo taip, kad tie panašumai, kurie mus sujungė, staiga tapo skirtumais.
Tikėjome, jog susikibę už rankų vaikščiosime penkis šimtus metų, tačiau vieną rytą atsikėlę pamatėme, kad ir aš jau kitokia, ir jis kitoks, ir tų penkių šimtų metų mums nebereikia... Tas praradimas – labai sunkus, bet būtų neprotinga gelbėti šeimą vien dėl pačios šeimos fakto, jei nesijaučiame laimingi.
Laimės nebuvimas mane gniuždė – net tapyti nebegalėjau, nes norėdama tapyti turiu būti laiminga.
Išsivalai, sudegini – ir palengva tampa švaru."