"Kiekvienąkart stengiuosi įsijausti ir mėgautis tuo, ką groju. Apie publiką nieko negalvoju, neturiu išankstinių nusistatymų ar susikurtų įvaizdžių, todėl ir baimės, kaip būsiu sutiktas, nelieka. Įdirbis – nuo vaikystės būti žiūrovų ir klausytojų akiratyje – manyje nesuformavo tokio dalyko kaip scenos baimė. Žinau, ji kamuoja daugelį net pačių profesionaliausių artistų, tačiau flamenko muzikos intymumas kuria šeimyninę atmosferą, todėl pasijutęs esantis tarp artimų žmonių nustoji ko nors bijoti."