"Kai pradėjau dėstyti akademijoje ir kai įvykdavo tai viena, tai kita nelaimė, susijusi su psichikos problemomis, pradėjau domėtis garsių ir talentingų aktorių istorijomis. Ieškojau žinių, kaip jie nugyveno iki senatvės. Pasibaisėjau, kiek išėjo per anksti arba savo noru. Ir kiek tapo psichikos ligoniais. Jaučiau didelę atsakomybę perspėti jaunus, į šlovę besiveržiančius studentus, kad palauktų. Kad pirmiau susipažintų su savo asmenybe, išsiaiškintų, kokios psichologinės dilemos tūno jų viduje. Suvokti ir tamsiąją aktoriaus profesijos pusę reikia drąsos. Reikia būti budriam, kai darbo daug ir kai darbo nebelieka. Negalima pulti akis išdegus gamintis adrenalino, kurį išskiria scena. Alkoholis, narkotikai negelbėja nei nuo nuovargio, nei nuo tuštumos jausmo. Atsisakiau alkoholio jau labai seniai. Manau, kad tai buvo geriausias mano sprendimas per visą aktorystę."