"Niekada nebuvau išlaikytinė, todėl ir sunkiausiu gyvenimo momentu labai aiškiai suvokiau, kad, jei noriu išgyventi, privalau ką nors daryti. Bet tas laikas buvo labai sunkus. Ir kišenėse švilpavo vėjai. Trūko pinigų. Buvo tokių momentų, kai visi mane puolė, plakė žodžiais. Tačiau net neturėdama pinigų likau išdidi. Tik reikėjo kentėti sukandusiai dantis. Tada sau pasakiau: dar įrodysiu, kad aš esu aš. Daug mąsčiau - ką daryti, kaip gyventi toliau? Jei žmogus mąsto ir yra darbštus, jis eis nors ir grindų plauti, kad tik galėtų užsidirbti duonos kąsniui. Sėdėti ir verkšlenti taip pat nėra išeitis. Reikia kabintis į gyvenimą. Visi gali gyvenime ko nors pasiekti, jei tik netingi. Aš trenerės karjerą pradėjau labai palengva. Vėliau, kai įsivažiavau, dirbau kone be poilsio. Ir savo tikslą pasiekiau. Dabar žinau, kad esu reikalinga, kad mano patarimų klausosi, mane vertina."