"[...] aš pats norėčiau pabūti jo vietoje, pasinerti visa galva į dvokiantį atliekų konteinerį, nes ten yra paslaptis, kurios patirti man neleidžia mano socialinis statusas, mus skiria hierarchijos praraja, kuri labiausiai ir svaigina – į ją baisu žvelgti, į ją neįmanoma nužengti, nes gali nebesugrįžti. Tai ne smalsumas, manęs visiškai nedomina atliekų buitiškumas, manęs nekankina smalsumas, ką, kaip ir su kuo valgo, tuštinasi ar miega mano kaimynai, mano respublikos piliečiai, mane domina atliekų būtiškumas, tai, kas lieka iš vadinamojo gyvenimo, iš vadinamosios egzistencijos, dėl ko žmonės grumiasi šiam pasaulyje, kankina, žudo vieni kitus, kas lieka iš svarbiausio gyvenimo tikslo – pinigų.
Kaip godžiai, kaip aistringai ir beatodairiškai žmogus skuba įsigyti, kad ir kas tai būtų, galima apibendrinti – daiktų, daiktų, daiktų; ir su kokiu abejingumu, atsainumu, netgi tam tikra panieka ir beveik gėda atsikrato savo buvusio troškimo, savo geismo turėti likučių, liekanų, atliekų – tai tikriausia būties misterija, farsas, tragizmas [...]."