"Ar jūs pastebėjote, kad tik mirtis pažadina jausmus? Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik paliko mus, tiesa? Kaip mes žavimės savo mokytojais, kurie nebegali kalbėti, nes jų burna pilna žemių! Tada savaime randasi pagarba, ta pagarba, kurios galbūt jie visą gyvenimą laukė iš mūsų. Žinot, kodėl mes teisingesni ir kilniadvasiškesni mirusiųjų atžvilgiu? Priežastis labai paprasta! Mes nesijaučiam įsipareigoję jiems. Jie nevaržo mūsų laisvės, mums nereikia skubėti, mes galim atiduoti pagarbos duoklę jiems tarp kokteilio ir žavios meilužės, žodžiu, laisvu laiku. Jeigu jie mus kam nors ir įpareigojo, tai tik prisiminti juos, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylim tik ką mirusius draugus, mylim netekties skausmą, savo sielvartą – žodžiu, save!"