"Jis ėmė garbinti gimtąją kalbą: ji esanti širdies šneka, o svetimos kalbos griausiu atveju tik tarnaujančios protui, kaip susižinojimo priemonė. Jei gimtąją kalbą prilygintume motinos pienui [...], tai su juo mes įtraukiame tautos sielą. Gimtoje kalboje sukaupti tautos dvasiniai turtai, kuriuos sukrovė šimtai gentkarčių, jais mūsų protėviai mus mokė ir ugdė pagal savo paveikslą. Todėl mes turį gerbti savo kalbą ir šventai ją saugoti. Lygiai kaip aptveriame vandens šaltinius, iš kurių malšiname kūno troškulį, kad jų niekas neužterštų, lygiai taip, ir net budriau, privalome sergėti šaltinį, iš kurio geria dvasia, taigi žodį."