"Apimtas keisto jausmo (nuotaika žmogaus, kuris paskutinį kartą mato tolstantį gimtąjį krantą ir žino, kad niekuomet tenai nebegrįš), jis žiūrėjo į gaudžiančius stalus, apkrautus valgiais ir gėrimais, ir su širdgėla galvojo, jog visi čia suėjo vien tam, kad sočiai prikimštų gūžius, prisigertų, o išsituštinę vėl viską pradėtų iš naujo. Tartum kuo daugiau pervaryti per savo skrandį būtų kiekvieno šventa pareiga."