"Girdžiu per radiją ir televiziją dažnai šnekant, kokie mes esame laisvi, kokie turime būti laisvi. O iš tiesų laisvė yra susitarimo reikalas, iki kokios ribos toji laisvė. Gal aš klystu. Dabar, kai Lietuvoje berniukai išdarinėja visokius fokusus ir „triubija“, kokie čia mes laisvi, tai šitokia laisvė daryti, ką nori, kartais prasilenkia su sveiku protu. Negaliu aš daryti visiškai tai, ką noriu, nors ir visą savo gyvenimą jaučiuosi esąs laisvas. Jaučiausi laisvas ir tada, kai sovietiniais laikais buvau pašalintas iš Vilniaus konservatorijos, o vėliau iš naujo priimtas ir baigiau ją raudonu diplomu. Mano laisvė dabar, kai esu pensininkas, dar tikresnė, nes galiu neturėti jokių pareigų, o jų, įvairių, esu turėjęs nemažai. Dabar galiu nedėstyti, nekoncertuoti, atsidėti knygų rašymui ar tiesiog gulėti pavėsyje."