"Mums patiko šokių natūralumas. Kažkiek mus masino ir tai, kad Sovietų Sąjungoje šokimas buvo tarsi pusiau legalus – lyg koks buržuazinis užsiėmimas. [...] vienu metu iš Londono į Maskvą atvyko stažuotis baleto šokėjai. Anglai atsidėkodami, norėjo pasikviesti pasimokyti Maskvos Didžiojo teatro baleto artistus, bet tie atsisakė važiuoti – ko gi anglai gali išmokyti rusiškos baleto mokyklos auklėtinius? Tuomet TSSR Kultūros ministerijoje dirbę įžvalgūs žmonės prisiminė pramoginius šokius – čia jau tikrai turėjome ko mokytis iš anglų! C’est la vie! Ir išsiuntė būtent mudu trims mėnesiams į Londoną – į Alekso Muro šokių studiją. Ten mes visų šokių mokėmės su pačiais geriausiais pedagogais, stovinčiais prie ištakų, iš pirmųjų lūpų. Gavome teisingus pradmenis ir už tai esame labai dėkingi. Paskui dar daug kartų važiavome į Londoną, o grįžę žiniomis dalinomės su visais Sovietų Sajungoje. Jeigu laikai būtų buvę kitokie – galėjome turtuoliais tapti iš šio darbo, bet mums buvo svarbu savo žiniomis pasidalinti, žmones sudominti."