"Sunki liga prilygsta vienuolyno celei. Vienatvė ir tyla. Svarbiausia, kad tyla stojo manyje pačioje. Viskas nuščiuvo, nebėra jokio triukšmo. Aš nebekuriu jokių ateities planų, nė menkiausių puikybės kurstomų scenarijų, nebeužsibrėžiu jokių kūrybinių siekių, išskyrus patį gyvenimą, kurio trokštu bet kokia kaina išplėšti kuo daugiau. Aš nebebijau mirties, man nebereikia slapčia svarstyti, kokia ji bus ir kada ateis. Dažnai pasižiūriu į sveikuosius ir galvoju, kad jie kur kas labiau apsėsti mirties negu aš, nes yra įkalinti nežinioje. Apie mirtį išvis negalvoju, man jos nebėra, kaip kad iššokusiam parašiutu dingsta aukščio baimė."