"Tikėjausi, kad šeima atvažiuos, žinojau, ko jai reikia, todėl norėjau, kad viskas būtų paruošta. Bet atvykęs į Tarazą įsitikinau, kad gandai liko gandais. Tiek parduotuvėse, tiek vaistinėse – visi tie patys produktai, vaistai, viskas taip pat kaip Lietuvoje. Mane tai nustebino – man buvo sudarytos visos sąlygos ir tikrai negaliu skųstis. Tiesiog sunkiausia buvo gyventi be šeimos. Jeigu būtų šeima kartu, tai jokių problemų nebūtų. Buvo labai sunku gyventi be šeimos. Mūsų šeimyniniame gyvenime tai buvo pats sunkiausias laikotarpis. Esu dėkingas savo žmonai, kad ji sugebėjo susitvarkyti. Mes auginame dvynukes ir vienai su dviem vaikais yra tikrai sunku. Buvo ir pykčio, buvo ir liūdesio, buvo priėję ir iki to, kad žmona sakė grįžk, nesvarbu čia viskas, rasi kitą komandą. Bet kažkaip išgyvenom ir tikiuosi, kad daugiau tokių sunkių laikotarpių nebus. Aš niekada nenorėjau kažkur važiuoti be šeimos. Planavome, kad kovo mėnesį per rinktinių langą pagaliau atsivešiu šeimą į Kazachstaną. Nepavyko, viską sustabdė pandemija. Iki ašarų skaudu buvo, kad palikau vaikus, kurie dar net nekalbėjo, o dabar grįžau – jos jau kalba su manimi, viską supranta, jau mane mato. Vakarais žmona man siunčia vaizdo įrašus, kuriuose prašo vaikų pasakyti, kad tėtis grįžtų. Tai sunku iš tikro, labai."