"Olimpinį bronzos medalį nulėmė darbas ir sėkmė, kuria buvau apgaubta visą savo karjerą. Tai buvo ir atpildas už visas sunkaus sezono kančias, patirtą neteisybės nuoskaudą. Ne tas žodis, kokia buvo kova už būvį Sovietų Sąjungos rinktinėje. Reikėjo daug moralinių ir fizinių pastangų. Buvau laiminga, kad rinktinėje turėjau didžiulę atramą – savo vyrą ir trenerį V. Konovalovą, kuris mane ypač saugojo. Gerai žinojau: jei olimpinėje trasoje nelaimėsiu medalio, – būsiu sugniuždyta, man dviračių sporte nebus gyvenimo. Kartu su kambario drauge charkoviete Valentina Jevpak, kuri Seule buvo penkta, meldžiausi prie lovos ir prašiau Dievo pagalbos."