"Telšiuose susitinka mano buvusi klasė. Prieš 50 metų kartu baigėme mokyklą. Mums patinka susiburti, pabendrauti. Tačiau dabartiniai abiturientai kitokie, jiems tokie susitikimai kažin ar rūpės. Dabar į mokyklas ateinantys vaikai gana savotiški. Viena vertus, jie techniškai apsiginklavę, net sakome, kad gimsta su įgūdžiais. Žino, kur ką paspausti, kaip surasti. Jie yra mūsų, vyresniosios kartos, patarėjai. Džiugu, kad taip greitai orientuojasi, jiems nereikia skaityti jokių instrukcijų. Mums dar būtina pagalvoti, pasiklausinėti, o naujoji karta viską žino tarsi iš anksto. Iš šalies stebint atrodo, kad jie puikiai pasiruošę gyvenimui.
Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė ir ji mane jaudina. Vaikai ateina be socialinių įgūdžių – nesupranta, ko mokytojas klausia. Kai kurie vaikšto koridoriais neužsirišę batraiščių. Prieinu ir sakau: pargriūsi, pamesi batus. O tada paaiškėja, kad tiesiog nemoka tų batų užsirišti. O toliau – ir kitos situacijos. Juk nei iPhone, nei iPade neparašyta, kaip elgtis su draugais, mokytojais, tėvais. Gyvenimas turi savo dėsnius, ir aš matau, kaip vaikai sutrinka. Juk būna ir taip, kad neišeina pagūglinti, reikia turėti patirties.
Bet aš kalbu apie gyvenimišką patirtį, kurios dabar jie gauna mažai. Mes gyvenome kitokiose šeimose, mus slėgė kitokie rūpesčiai, mums reikėdavo galvoti apie išgyvenimą, maistą. Ačiū Dievui, dabar tokių vaikų vis mažiau. Kitas dalykas – pertraukų metų moksleiviai anksčiau vartydavo vadovėlius. Kažką pasikartodavo, kažko išmokdavo. Dabar to nepamatysi. Galbūt čia mano sentimentai, bet rankose regėdamas tik mobiliuosius įrenginius ir žaidimus svarstau, kaip tai gali padėti gauti naudingų žinių. Mes, mokytojai, jaučiame, kad vaikai skaito vis mažiau knygų. Ir tikrai, ko mes čia apie tas knygas? Bet pakaitalo juk nėra. Iš kur jiems gauti vertingos informacijos, išminties?"