"Kiekvienose lenktynėse – ar tai būtų olimpinės žaidynės, ar pasaulio čempionatas – kuriose vyrauja labai didelis susitelkimas ir begalinis noras parodyti rezultatą, išgirsti starto pistoleto šūvį ir atsiduri kitame pasaulyje. Tampi tarsi robotas, kuris atsiriboja nuo aplinkos. Lieki tu, dviratis, tavo raumenys. Niekas daugiau neegzistuoja. Galėtų aplinkui bombos sproginėti, aš vis tiek nekreipčiau dėmesio. Analizuoji strategiją, negali nė sekundei atsipalaiduoti, nes bet kada varžovės gali pabėgti į priekį. Reikia neužmigti, visas tas tris ar keturias valandas būti budriam. Tiems, kurie iš šalies žiūri lenktynes, jos gali pasirodyti nuobodžios. Bet kai pati važiuoji, viskas labai greitai vyksta. O jei kertant finišo liniją jauti pergalės ar medalio skonį, tai pasimiršta visas nuovargis, lieka tik begalinis džiaugsmas, ekstazė, atrodo piršteliu dangų pasiekei. Žiūri į trispalvę ir kunkuliuoji emocijomis."