"Pirmojo karantino metu man jau darėsi sunku treniruotis – po kiekvienos treniruotės ant „Concept“ treniruoklio, ilgesnio pasėdėjimo jausdavau skausmą. Vasarą, po „Gintarinių irklų“ regatos, pajaučiau dar didesnius skausmus ir irkluoti jau nebegalėjau. Pasidarė sunku vaikščioti, bėgioti. Atrodydavo, kad mano kūnas juda kitaip negu turėtų“. Rugsėjo mėnesį pajaučiau, kad darosi vis sunkiau judėti, skausmas progresavo labai greitai. Į MRT tyrimą mane vežė automobilio bagažinėje... Niekaip kitur jau negalėjau įsitaisyti. Po tyrimo paaiškėjo, kad reikia operacijos. Neslėpsiu, dar iki tyrimo buvo dienų, kai skausmas nustelbdavo viską – iššūkiu tapdavo pasirūpinti savo asmenine higiena, apsirengti, pasigaminti valgyti. O jau kitą rytą (buvo atlikta mikrodiskektomija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos) pasiramstydama į sieną bandžiau eiti per skyrių – norėjau kuo greičiau pradėti judėti. Jaučiausi labai motyvuota, atrodė, kad imsiu ir kalnus iškart nuversiu. Netgi juokavau, kad chirurgas ne tik išvaržą , bet ir visą negatyvą išoperavo. Jau po mėnesio pradėjau plaukioti, minti stacionarų dviratį, o po šešių savaičių – bėgioti ir kelti svorius. Po dviejų mėnesių su irkluotojų komanda išvykau į slidinėjimo stovyklą, kurioje išmėginau savo jėga ant irkluotojų „mėgstamiausio“ treniruoklio. Smagu stebėti savo progresą – kiekvieną savaitę jaučiuosi vis stipresnė, rezultatai auga labai sparčiai. Bet žinau, kad „atsigavimas“ – tai neapibrėžta sąvoka. Į Tokijo olimpinę rinktinę norėčiau patekti ne tik atsigavusi, bet ir geriausios sportinės formos."