"Manau, jog tyla savyje talpina visų įmanomų garsų galimybes. Potencialumas nebuvime. Tyla kaip tabula rasa, kurioje gali įvykti daugiau galimybių ir įvykių.
Tyla – tarsi Aristotelio naudojama balto marmuro bloko potencialumo metafora, jis savyje talpina visas dar nesukurtas skulptūras, kurios jau jame egzistuoja. Kaip rašė Johnas Cage’as apie savo patirtis, būnant anechoiniame kambaryje, vienoje tyliausių vietoje žemėje – jis pradėjo girdėti anksčiau negirdimus garsus, „išgirdo“ savo kraujo spaudimą ir savo nervų sistemą."