"Mano gyvenime buvo dvi didelės krizės. Viena [...] kai „keičiau“ balsą iš baritono tapau tenoru. Buvo nelengva, bet šiandien nėmaž nesigailiu. Kita dvasinė duobė ištiko Klaipėdos muzikiniame teatre. Tai buvo kažkoks kūrybinis nuopolis. Kilo minčių, kad reikia viską baigti, kad su muzika man – ne pakeliui.
Buvo apnikusi neviltis – taip, kaip noriu, nepavyksta, trūksta kokybės, o dainuoti bet kaip negaliu. Apimdavo pyktis. Pirmiausia ant savęs, be to, ir ant kitų. Tuo metu Jonas Sakalauskas organizavo vasaros kursus, į kuriuos buvo pakvietęs operos solistą Algirdą Janutą, dainininkę vokalo pedagogę Barbro Marklund – Petersonę iš Norvegijos. Jie pasakė kažką tokio, kas pastūmėjo mane judėti pirmyn, padėjo išsklaidyti sielos debesis ir įkvėpė pozityvių minčių. Jie davė svarbių patarimų, nuo kurių atsispyrus prasidėjo nauja pradžia. Vėliau tobulinausi ir pas Vladimirą Prudnikovą, ir pas Sigutę Stonytę, Astą Krikščiūnaitę bei daugelį kitų operos atlikėjų. Kiekvienas jų pametėjo svarbių patarimų – kūrybinių blyksnių."