"Kaip paprastas stebėtojas galėčiau spėti, kad svarbus emocinis lūžis įvyko paskutinį XX a. dešimtmetį, kai didelę nepriklausomybės euforiją ir džiaugsmą pakeitė nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmai. Tada nemažos dalies žmonių viltys gyventi geriau ir saugiau žlugo. Kiekviena visuotinė ekonomikos krizė dar labiau padidino tą nusivylimą ir nepasitenkinimą. Galima būtų sakyti, kad net ir šiuo metu nusivylimas – labai stipri emocija, persmelkusi nemenką dalį visuomenės. Ir tai nėra vien nusivylimas savimi ar neišsipildžiusiais lūkesčiais. Nusivilta yra ir valstybe, kuri visiems turėtų suteikti bent minimalų gerovės lygį."