"Ką čia dėlioti, kai realybė lengva ranka, regis, per akimirką, pakiša koją ir sujaukia visus žingsnius. Štai Valstybės archyvo Kino metraščio užsakymu pradėjau rengti dokumentinį filmą, skirtą Operos ir baleto teatro 100-mečiui. Ketinau vasaros vidury jį pabaigti. O čia staiga – karantinas. Teatras užsidarė. Pradėjau rinkti medžiagą knygai apie šviesaus atminimo labai prieštaringą ir įdomią asmenybę, teatro pedagogę, profesorę Ireną Vaišytę. Maniau rudenį jau sėsiu rašyti. Susiruošiau trims savaitėms užsidaryti kaime, prisipirkau vyno, maisto, susikroviau stirtą knygų. Pasiruošiau. Tačiau vietoj kaimo nuvažiavau į ligoninę, kur prieš porą savaičių man išoperavo vėžį. Slampinėjau liūdna ir susiūta, niršdama, kad šią vasarą taip ir nepasimaudysiu ežere bei suvokdama, kad mano tempas staiga sulėtėjo."