"Esminis ir kartu netikėčiausias buvo „atradimas“, kad „Lituanicos“ istorija nebuvo kaip nors nuslėpta arba pernelyg mįslinga. Ji tiesiog niekada nebuvo tirta. Tai yra taip paprasta, kad atrodo neįtikima: populiarus pasakojimas apie „Lituanicą“ abipus Atlanto susiklostė kaip garbinimo, bet ne pagarbaus pažinimo išraiška, kuriai įtaką darė net lig šiol gajus, romantizuotas ir ideologizuotas galios kultas. Toks kartotinis praeities mitologizavimas vėlgi buvo ne koks nors mistinis, o dėsningas ir inertiškas, būdingas XX a. Lietuvos raidai. Apskritai istorikų istorija man yra itin brangi dėl to, kad tai yra būdas pažinti ir gerbti praeities įvykius bei veikėjus tokius, kokie jie buvo, o ne kokių dabar pageidautume ar kokius mieliau įsivaizduotume."