"[...] penkiolika metų atidaviau Bažnyčiai.
Buvo mano gyvenime toks etapas, nuo kurio nepabėgsi ir kurio negaliu slėpti.
Tai buvo mano gyvenimo tarpsnis, kurio didžiąją dalį džiaugiausi. Tik kai užplūdo pasvarstymai, kas aš ir ką aš čia veikiu, pradėjau ieškoti gilesnės prasmės.
Aukodamas mišias vis pagaudavau save galvojantį, ar aš tikrai aukoju mišias, ar tik vaidinu, kad aukoju. Galiausiai nusprendžiau, jog užteks veidmainiauti ir kankintis, – pasakiau, kad išeinu. Ir man iš karto palengvėjo.
Dabar viskuo rūpintis turiu pats, mano pajamos priklauso tik nuo to, kiek dirbu, kiek užsakymų turiu [...], privalau galvoti apie pajamas, planuoti kelis žingsnius į priekį. Tačiau vis tiek negrįžčiau ten, iš kur išėjau."