"Domas (D. Sabonis) tiesiog pasiusdavo, jei žaidžiant kažkas jį neleistinai stabdydavo ir pražanga nebūdavo skiriama. Tuomet jis šūktelėdavo kažką treneriams ir, nubėgęs į kitą aikštės pusę, kažką nušluodavo. Turėjome ne vieną pokalbį, kaip tas emocijas ir energiją nukreipti naudinga linkme, „nesulūžti“ ir nesiimti destrukcinių veiksmų. Tai vaikis, kuriam rūpi. Turiu galvoje, kad jam iki kaulų smegenų svarbu, kas ir kaip vyko rungtynėse, kaip žaidė jis ir jo draugai. Jis norėjo daugiau, nei galėjo ir visa tai lydėjo nusivylimo jausmas."