"Rinktinė yra toks dalykas, kad žaidėjas turi važiuoti ir degti noru. Negali prašyti. Yra įvairios gyvenimiškos situacijos, kurios kartais susidaro, ką jau padarysi. Tada žengti turi kitas, jam atsiveria galimybės. Galų gale, tai mes turime suprasti, kad tie žaidėjai nėra geležiniai. Sezonai būna įtempti, daugėja tų rungtynių, sveikata su amžiumi irgi negerėja, tad galima suprasti žmones. Negali iš jų vien reikalauti. Kaip pavyzdį prisimenu Ramūną Šiškauską. Šiaip mes jo tada labai norėjome, nors kaip ir buvo pasakęs po Pekino olimpinių žaidynių 2008 metais baigti karjerą rinktinėje. Jis taip buvo pasakęs, bet mes labai turėjome vilčių, kad pavyks prisikalbinti sugrįžti. Bandėme, bet jis pasakė ne. Žmogus toliau dar norėjo pažaisti klubiniame lygyje ir jam jau reikėjo didesnės pauzės tarpsezonyje, kad galėtų atsistatyti. Žinoma, kad mes dar bandėme pakviesti jį. Kelis kartus netgi. Jis gražiai pasakė ne ir tai buvo suprantama. Negali reikalauti iš žmogaus daugiau, nei jis galėjo. Jis ten važiavo, atidavė visas jėgas, vežė medalius, džiaugėsi visa Lietuva ir atėjo tas laikas, kad viskas."