"Visos Vakarų šalys jautė lyg gėdos dėmę, kad jų srityje buvo dar kampas, kuriame pagonybė stipriai laikėsi ir žydėjo. Ir tada tapo vakarų šalių religine pareiga ir vakarų krikščionių solidarumo jausmo uždaviniu Europoje išnaikinti paskutinius pagonybės likučius, nors tie pagonys laikėsi visai ramiai ir taikingai. Kova su ugnimi ir kalaviju buvo visuomenės pripažinta ir bažnyčios toleruojama krikštijimo priemonė (o kur žmonių skerdynės, naikinimo žygiai, padaryti iš giliausios tautinės neapykantos, trokštant žiaurios kruvinos kovos). Kaip moraliai remiančios galybės už jų stovėjo imperatorius ir popiežius, stovėjo vakarų šalių krikščioniškasis pasaulis. "