"Rio de Žaneirą atsimenu, man buvo 19 metų, kaip tik baigiau mokyklą. Man sako: „Andriau, gal gali įvykdyti normatyvą?“ Buvo labai netikėta. Kiek pamenu, mane prižiūrėjo kitas treneris, nes I. Paipelienė tuo metu dirbo su Danu ir buvo išvykusi. Mes keliavome į varžybas Liuksemburge. Likus dienai iki kvalifikacijos pabaigos tai padarėme. Nesupratau, kas įvyko, buvau labai laimingas. Pagaliau išsipildė devyniolikmečio svajonė, patekti į olimpines žaidynes svajojau turbūt nuo dešimties metų. Pamenu, įvykdžiau normatyvą, vakare finale buvau dviem sekundėm lėtesnis, nes jau tiek buvau laimingas, kad nebesistengiau. Tokijuje jau anksčiau buvau įvykdęs normatyvą, gal likus pusantrų metų iki žaidynių, ten buvau labai užtikrintas. O prieš Paryžių normatyvą įvykdžiau likus savaitei. Tada nebebuvo tokių didelių emocijų, kaip pirmą kartą patekus į žaidynes, bet buvo vidinė ramybė, nes sau įrodžiau, kad galiu patekti į trečias olimpines žaidynes."