"Mano mama buvo pradinių klasių mokytoja. Ji pasakojo, kad pokario metais žiemą prieš pamoką pirmiausia savomis rankomis sušildydavo vaikams kojytes, išvirdavo arbatos. Paruošdavo kelis kilometrus į mokyklėlę atėjusį vaiką darbui. Tokių dalykų nėra parašyta pedagogikoje. Jei į vaiką žiūrėsi kaip į brangenybę, tai turėsi naudą.
Man kolegos sako, kad gal aš jiems pataikauju. Tačiau kiek tegali pataikauti? Ilgiausiai 15 minučių. Paskui jis strykt ir išeis. Tačiau jei jį išklausai, jei jam padedi – tai ne pataikavimas ar noras būti geru, o žmogiškumo ugdymas."