"Šito darbo (teatro pedagogas) prasmė – kai matai jauną žmogų, visų pirma, užaugusį dorą; kada matai, kad jis puikiai valdo profesiją, moka atskirti tikrą aktoriaus meną, jo kūrybinį rezultatą nuo erzaco; kada moka išlukštenti, nueiti iki esmės ir suprasti, kur yra gyva dvasinė žmogaus sudeginta energija, savęs eikvojimas dėl meninio idėjinio tikslo, vardan kurio buvo kuriamas vaidmuo. Ir atskirti tai nuo blizgučių, aprangos, režisieriaus išmonės, technologijų, apšvietimo, galų gale net gi nuo to, kas duota aktoriui gamtos. Nuo to, kas nėra jo kūrybos, jo dvasinės iškrovos nuopelnas. Ir dar tada, kai matai juos užaugusius ir nebijančius pasakyti: „Karalius nuogas“. Nes nuogų karalių yra nemažai..."