"Yra speleologų, kurie eina, kad vėliau išlįstų. Aš ne iš tokių. Aš gerai jaučiuosi urvuose. Neinu į urvus mirti ir labai nemėgstu, kai tai vadina ekstremaliu sportu. Jei ekstremalu, vadinasi, nesaugu, kažkas, kas yra virš galimybių. Aš darau viską taip, kad būtų saugu. Po ekspedicijų norisi pabėgti, kai žmonės klausinėja – kaip ten. Gali tik sakyti: „Gerai“ arba „Buvo sunku“. Neįmanoma to apibūdinti.
Ten viskas tikra ir gryna. Grynas vanduo, gryna uola, grynas molis, grynas smėlis. Viskas išgryninta. Ir žmonės išgryninti. Niekur kitur nejaučiau tokio aiškumo. Jei šalta, žinai, kad šalta. Jei nori valgyti, tai labai aiškiai žinai, kad nori valgyti. Paviršiuje turi saldainį kišenėje, suvalgai ir pamiršti. O ten labai aiškiai žinai, kad suvalgei. Ten labai gerai dainuojasi. Turbūt irgi iš tos ramybės. Žmonės dainuoja, kai jie ramūs. Anksčiau žmonės dirbdavo ir dainuodavo. Urve taip pat – dirbi ir dainuoji.
Urve dirbantys žmonės yra gražu. Ten neužsidėsi jokių kaukių.Gali penkerius metus kontoroje prasėdėti prie vieno stalo, eiti kartu pietauti, šypsotis ir kito nepažinti. Urve kitaip. Man šalta, tau šalta, bet pirma žiūri, ko reikia kitam. Taip šimtąkart lengviau, nes tada lygiai taip pat kažkas rūpinasi tavimi."