"Po pasiektų pasaulio rekordų TSRS lengvosios atletikos rinktinės treneriai man sakė, kad esu užsitikrinusi teisę dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse. Tuo metu buvo nerašytas įstatymas: jeigu esi patikimas ir pasiekęs ypač gerų rezultatų, nebūtina dalyvauti specialiose TSRS rinktinės treniruočių stovyklose, galėdavome rinktis tas, kurios mums patinka. Tai buvo tam tikra nuolaida atsakingai rengtis olimpinėms žaidynėms. Ir staiga gegužės mėnesį buvo sugalvotos neplanuotos atrankinės varžybos, kurioms visiškai nebuvau pasirengusi. Jaučiausi apgauta. Kiek vėliau išgirdau, kad į Maskvos olimpines žaidynes buvo stumiama 36-erių Lidija Alfejeva, kuri specialiai rengėsi būtent toms atrankos varžyboms. Olimpiadoje ji šokinėjo vietoje manęs, bet buvo toli nuo prizininkių trejeto. Už tai, kad rinktinės treneriai neištesėjo pažado ir buvau apgauta, man buvo skirta kompensacija: nuo 1980 m. visą olimpinį ciklą iki 1984 m. man buvo mokamas atlyginimas. Jį gaudavau ir tada, kai laukiausi antrojo sūnaus Manto, nors TSRS lengvosios atletikos vadovai žinojo, kad į šuolių sektorių jau negrįšiu.
(1978 m. pagerino pasaulio rekordą šuolyje į tolį 7,09 m.)"