"Kiekvienas priešas visąlaik ieško progos pražudyti savo varžovą.
Prieš stiprų priešą žmogus nulenkia galvą arba bėga nuo jo.
Lygiaverčiam priešui žmogus duoda atkirtį arba vengia su juo susidurti.
Menko ir niekingo priešo žmogus turi sergėtis. Menkas priešas panašus į ugnį su pelenais. Jos nesimato, bet atkapsčius pelenus galima nusideginti ranką.
Menkas priešas – kaip mirtis: jis prisėlina nemačiomis, ir jau neatsikratysi jo nei papirkdamas, nei jėga įveikdamas, nei maldaudamas.
Menkas priešas, nutaikęs progą, nepaleis priešininko iš rankų, kol nepribaigs.
Menkas priešas – kaip nematoma, šienu užmesta duobė."