"Jakobsono pastatyta „Akloji“ (su Šelest) privertė mane verkti. O iš kolegos išspausti ašarą oi kaip sunku.
Šelest turėjo nepaprastą persikūnijimo dovaną. Scenoje ji būdavo neįsivaizduojamai graži. Dieviškai graži. Po pasirodymo užgęsdavo, nusivalydavo grimą, stodavosi po dušu. Ir kai eidavo per jos įelektrintų gerbėjų minią, užplūdusią ankštą artistų išėjimą, jos nepažindavo. Ji eidavo namo viena. Buvo tokia nepastebima."