"Jau mokykloje dėl to uždarumo, sudėtingumo, atsiskyrėliškumo manęs nemėgo nei mokytojai, nei bendramoksliai. Apie mokyklą negaliu pasakyti jokio gero žodžio, prisimenu ją kaip didžiausią kančią, košmarą.
Labai nepasisekė su pirmąja mokytoja, kuri prasikaltusius vaikus trankydavo į sieną, taigi ankstyvieji mokykliniai įspūdžiai likę kaip iš kokios koncentracijos stovyklos.
Iš vaikystės liko nuoskauda, kad mane labai mažai kas suprato. Dabar jokio gebėjimo fantazuoti beveik nebeliko, esu visiškai nutarkuota pilkos kasdienybės. Sužlugdyta raginimų: „Būk kaip visi!“ Nusodinta replikų: „Na, artiste, uždanga nusileido, baik vaidinti!“
Dabar man jau nusispjaut, kas ką sako, bet kiek reikėjo laukti, kad būdama tokia, kokia esu, jausčiausi ramiai ir saugiai."